Istorija
Aleksotas įkurtas 1408 metais. Jis buvo žinomas Svirbigalos pavadinimu, kilusiu nuo Svirbės upelio, kažkada tekėjusio per Aleksotą. Aleksoto vardo kilmė nėra iki galo išaiškinta. Aleksoto vardas kildinamas ir iš meilės deivės Aleksotos (kitaip vadintos Milda) vardo. Istorikai T. Narbutas ir A. Palujanskis teigia, kad Aleksota buvusi senosios lietuvių tikybos meilės deivė. Jos buveinė buvusi Aleksoto šlaituose. Pasak legendos, Nemuno šlaite priešais Kauną buvo įrengta Aleksotos šventykla, kur stovėjusi akmeninė ar medinė šios deivės statula, kurią garbino ir prižiūrėjo kunigaikščio Dangeručio duktė Milda. Kai kas mano, kad Aleksoto vardas kilęs iš XVI a. kairiajame Nemuno krante įrengtų vokiečių laivų statyklų, vadinamų Aleksotais pavadinimo, bet aleksotiškiams mielesnis deivės Aleksotos pavadinimas.
1408 metų sausio 6 d. Kaune susitiko Jogaila, Vytautas, Livonijos ir Teutonų grosmeisteriai. Tada Vytauto (arbitro) sprendimu buvo nustatytos Lenkijos ir Rytprūsių sienos.
Pirmoji Kauno miestui duotoji privilegija datuojama 1408 metais: kunigaikštis Vytautas Didysis Kauno miestui suteikia Magdeburgo teises. Mieste vyksta intensyvi prekyba, veikia amatininkų dirbtuvės. Aleksotas įsikūrė 1408 m. Vytauto privilegija Kaunui dovanotoje Kauno girioje. Prie Aleksoto tilto jau buvo atskirų gyvenamųjų namų.
1432 metais kunigaikštis Zigmantas Kęstutaitis, kaip ir kitų miestų, taip ir Aleksoto gyventojus atleidžia nuo muitų ir kitų prekybinių “ančdėlių”.
1444 metais Kazimieras Jogailaitis privilegijoje Kauną vadina žymesniu Lietuvos miestu, turinčiu Magdeburgo teisėmis tvarkomą savivaldybę.Tapęs Lenkijos karaliumi, Kazimieras Jogailaitis pakartodamas patvirtina anksčiau Kaunui duotas teises ir privilegijas, nustato Žolinės prekymetį, leidžia miestui laikyti viešąsias svarstykles, vaškidę, gelumbės dirbtuvę ir net anapus Nemuno plytinčius didelius žemės plotus, esančius tarp Jiesios ir Zapyškio, priskiria miesto gyventojams. Aleksotas priskiriamas Kaunui.
1791 metais padalijus Lietuvos Lenkijos valstybę, Kaunas tapo Rusijos pasienio miestu, nes Užnemunė buvo vokiečių valdoma. To meto Kauno plane Aleksotas vadinamas priemiesčiu.
1793 metais per antrąjį Lietuvos padalijimą Lenkijos dalis ir Sūduva su Aleksoto žemėmis sudarė “Varšuvos hercogystę”, vėliau - “Carstvo polskoje”.
Po 1795 metų Lietuvos padalijimo vietovė kartu su Užnemune buvo priskirta Prūsijai, vėliau (1807 m.) – Varšuvos kunigaikštystei, dar vėliau (1815 m.) - Lenkijos karalystei Rusijos sudėtyje. Čia galiojo skirtingi įstatymai bei kalendorius nė kitoje Nemuno pusėje, Kaune, kuris buvo Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašto dalis. Juokaujant Aleksoto tiltas buvo laikomas ilgiausiu pasaulyje: per jį keliauti tekdavo net 13 dienų, nes senojo stiliaus kalendorius buvo tiek dienų atsilikęs nuo naujojo.
1812 m. – Napoleono kariuomenė ties Aleksotu persikėlė per Nemuną ir pradėjo žygį į Maskvą.
1831 m. sukilėliai nuo Aleksoto kalvų iš pabūklų apšaudė Kauną ir jį užėmė.
1863 m. gruodžio 26–28 d. į Aleksotą buvo sutrauktos sukilėlių pajėgos Kaunui pulti ir sukilimo vadui Antanui Mackevičiui išvaduoti, tačiau puolimas neįvyko.
1890 m. pastatytas Aleksoto malūnas. 1919 m. senoji Aleksoto dalis (54 ha) buvo prijungta prie Kauno, o 1931 m. prijungta ir likusioji gyvenvietės dalis (573 ha). 1923 m. Kaune gyveno 4154 aleksotiškiai. 1935 m. gruodžio 5 d. Aleksote atidarytas funikulierius, Kauno Maisto bendrovė, veikė keli malūnai, lentpjūvės, maisto krautuvės.
1941 m. sukilimo metu Aleksote veikė apie 250 partizanų būrys, vienas didžiausių Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais prie Aleksoto aerodromo buvo įkurtas „stadiono“ lageris; po karo 19-oje kapaviečių prie Aleksoto tilto buvo rasti 9155 žuvę karo belaisviai iš šio lagerio. 1944 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė susprogdino VDU Fizikos-chemijos fakulteto rūmus, Juozo Damijonaičio pradinę mokyklą, Aleksoto tiltą.
Po karo privačios įmonės išnyko, Aleksote esančiuose aerodromuose įsikūrė sovietų kariuomenės aviacijos pulkas. Prasidėjo tarybinis laikotarpis.
